Velykos – prisikėlimo iš numirusiųjų šventė, mininti Kristaus pergalę prieš mirtį, o taip pat žyminti ir gamtos ciklų kaitą, žiemos sąstingį pamažu keičiant žvaliam pavasariui. Nedaugelis žinome, kad seniau Lietuvoje egzistavo tradicija Didžiąją savaitę ypatingai pagerbti mirusiuosius.
Dar XVIIa. rašytiniuose šaltiniuose minimos „Vėlių Velykos“, kitaip vadinamos ir „vėlių pėtnyčia“ arba „vėlių durelės“ buvo laikotarpis, kuris, pasak Albino Būgos, tęsdavosi tris dienas: Didįjį Ketvirtadienį, Penktadienį ir Šeštadienį. Kartais jis net buvo vadinamas Pavasarinėmis Vėlinėmis. Tuo metu šeimos su vaikais nešdavo ant mirusiųjų kapų puošmenas ir velykines dovanas. Štai ketvirtajame dešimtmetyje kupiškėnai dėdavę ant artimųjų kapų kiaušinius, o Kauno kapinės mirgėdavo nuo margučių ir žvakių, degančių prie žolynais apkaišiotų velykinių avinėlių. Skuodo apylinkėse kapus puošdavo specialiai tam tikslui suželdintų avižų kuokšteliais bei sužaliavusių beržų vytelėmis. Paskui velykinis mirusiųjų paminėjimas buvo pamirštas, nors šaltiniuose matome, kad ilgą laiką mirusiuosius pagerbti buvo įprasta per visas didžiąsias liturgines šventes.
Su Vėlių Velykomis siejami ir tokie liaudies prietarai, kad Didįjį Ketvirtadienį ir Penktadienį mirusiųjų vėlės išleidžiamos iš Skaistyklos ir todėl šiukštu negalima jų minėti blogai. Veisiejų apylinkėse sakydavo, kad Velykų ryte valgant reikia nupilti tris šauktus po stalu sieloms, kurių niekas neatmena. Manyta, kad vėlės per Velykas gali aplankyti namus, tačiau jėzuitai šiuos prietarus kritikavo.
Visgi Velykos – gyvųjų ir vilties šventė, todėl ir mirusiųjų minėjimas buvo viltingas, laukiant prisikėlimo ir linkint išėjusiems mylimiesiems amžinojo gyvenimo.
Įdomus straipsnia. Nežinojau…🙄
Visada kiek atsimenu per Velykas pirmenybe teikdavo susitvarkyti aplinka ir visa kita.