Jonas prieš 99 metus ir dabar
1920-ieji, per pasaulį prasiautė ispaniškas gripas ir pirmasis pasaulinis karas. Amerikoje ir Europoje vyko neregėtas pokarinis, ekonominis ir kultūrinis bumas. Neveltui F.Scot Fitzgeral-das parašė Great Gatsbį. Prancūzai šį laikotarpį vadino pakvaišusiuojų „Années folles” periodu, dėl savo socialinių ir ekonominių permainų greičio.
Tačiau atokiame, idiliškame ir dievobaimingame miestelyje, maždaug 50km nuo Vilni-aus, kuriame visi pažystą vieni kitus iš pirmo žvilgsnio, įvyko nedidelė asmeninė tragedija. Jono tėvas naktį mirė savo lovoje. Jonas žinojo, kad ateis šita diena. Visa šeima kiekvieną savaitgalį po darbų ėjo melstis ir dalyvavo nevienose laidotuvėse. Išgyvendamas šoko būseną, jis žino, ką privalo daryti.
Jonas paliko brolius ir seseris melstis jau prie atšalusio tėvo kūno – prasidėjo ruošimąsis šarvojimui. Vaikinas išėjo informuoti giminaičių apie šią žinią, tačiau eidamas iš gryčios jis sutinko kaimyną. Informavo jį apie nelaimę. Pagyvenęs draugas supratingai ir stipriai apkabino Joną, padėjo pranešti kitiems kaimelio gyventojams apie nelaimę.
Šeima, giminaičiai, jauni ir vyresnio amžiaus artimieji sukritę į gryčią apsupo vėlionį ir pradėjo melstis. Kadangi meldimąsis užtrunka nuo pat atėjimo ir visą naktį, beveik visi, kurie turėdavo stiprybės likdavo šalia. Kartais ateidavo žmonės, kurie būdavo specialiai kviečiami per naktį giedoti ir melstis už velionį, kartais ši ceremonija užtrukdavo kelias dienas. Ore tvyrodavo nuoširdžios širdgėlos ir gailesčio atmosfera. Kiekvienas asmuo gedėdavo ir mintyse kalbėdavo nuoširdžias maldas, nes gedulas buvo artimas kiekvieno širdyje. Sekmadieniais, kunigo skai-tiniuose galima buvo suprasti pagerbimą. Nelikdavo nei panikos, nei suirutės. Viskas išlikdavo artimųjų širdyse.
Kunigui atėjus ir pašventinus velionį, prasidėjo Jono tėvo kelionė, lydima maldomis. Rodos, visas kaimas susirenka pagerbti. Po šios ceremonijos ant kapo paliekamos gėlių puokštės, degančios žvakės. Vėliau, lieka tik kauburėlis ir ant jo kuklus, prisiminimus ir nepriteklių simbolizuojantis kryželis. Kadangi tik “bagotieji” galėjo sau leisti paminklus.
Kapų lankymas, ypač pirmuosius metus, vykdavo nuolatos. Jonui, tai ne prievolė, o natūrali gyvenimo dalis – juk kas mus lankys, jei mes negerbsime anapilin išėjusių pačių artimiausiųjų. Taip Jonas išlaikydavo savo empatiją, ryšį ir pagarbą, paremtą prisiminimais.
2019-eiji, Jonas gauna skambutį – kas šiais laikais dar skambina?! Jį informuoja motina telefonu apie žinią – mirė tėvas. Greitoji buvo iškviesta – mirtis užregistruota ir patvirtinta. Na jei jau patvirtinta.. po klausimo ar atvykti jau dabar, jam atsakoma – neskubėti, nes iš miesto sunku išvažiuoti, nebūtina lėkti, lauks sekančią dieną. Išaušus rytui, Jonas skambina į laidotuvių bi-urą, kuriame jam mandagiai ir procedūriškai paaiškina ką reikia daryti ir kada reikės sumokėti už paslaugas. Jonui belieka pranešti artimiesiems ir sukviesti pažįstamus.
Laidojimo biuras komunikuoja su šarvojimo sale, susirenka svečiai, viskas įvyksta laiku ir koordrinuotai, laidotuvių biuro malonių vyrukų dėka.
Neatradus vietinių kaimo kapinių vadovo telefono, paieškojus “Google”,pasirenkamos privačios kapinės, su veikiančia interneto svetaine. Jonui nurodoma laidojimo vieta.. Identiška visoms kitoms vietoms. Susirenka giminaičiai, kurie galėjo atvažiuoti, ir vualia, kelios valandos ir karstas nuleistas, “Tėvę mūsų” sukalbėta. Laikas važiuoti į gedulingus pietus. “Kas užsakė žuvį kaip pagrindinį patiekalą?!“ Pagalvojo Jonas. Atsėdėjus dar porą valandų su senyvo amži-aus giminaičiais, išklausius moralų laviną, pagaliau galima važiuoti namo.
Pirmuosius mėnesius tėvo kapas yra lankomas bent po vieną kartą. Tačiau vėliau, tai tampa vis retesniu reiškiniu, juk mama sutvarkys ir būtinai atsiųs per “messenger” fotografiją, kaip jis atrodo sutvarkytas.
Gyvenimas tęsiasi.
Kaip jūs vertinat šiuos pokyčius? Ar sutinkate su šia įvykių versija?
