Kiparisas (cupressus sempervirens) nuo seno yra kapinių palydovas. Dar Senovės Graikijoje šis iškilmingas visžalis medis reiškė gedulą. Jis buvo pašvęstas mirusiųjų pasaulio sargybinėms Furijoms ir likimo deivėms Lėmėjoms, o romėnai nešiodavosi kipariso šakeles išreikšdami pagarbą – ypatingai pagerbiami mirusieji senovės Romoje prieš laidotuves buvo guldomi ant kipariso šakų. Romėnų poetas Ovidijus savo didžiojoje poemoje Metamorfozės yra užrašęs legendą apie tai, kad kiparisas atsirado į šį medį pavirtus nelaimingai žuvusio dievaičio Apolono draugui – nors dievas negalėjo atšaukti draugo mirties, norėjo išlaikyti draugystės atminimą paversdamas mirusįjį medžiu ir taip tarsi suteikdamas jam naują gyvenimą.
Krikščioniškoje vakarų kultūroje kipariso medis reiškia viltį. Biblijoje užrašyta, kad iš kipariso medžio buvo padirbinta garsioji Nojaus arka, kurioje Dievas leido išsigelbėti Nojaus šeimai ir gyvūnų rūšims. 1988-aisiais anglų intelektualas Džonas Vorčesteris rašė, jog savo smailia viršūne ir aukštyn nukreiptais stiebeliais kiparisas rodo į amžinąjį gyvenimą su Dievu. Tad nors mums kiparisai asocijuojasi su mirtimi ir gedėjimu, pagal tradiciją šis medis simbolizuoja amžino gyvenimo viltį.
Įdomu ir tai, kad kiparisas yra antrasis pasaulio medis pagal ilgaamžiškumą (pirmoje vietoje Brislekono pušis). Vidutinis kipariso amžius yra 200-300 metų, bet kalnuose gali pasiekti net 2000 metų. Pavyzdžiui Graikijoje, prie Spartos, jau beveik tris tūkstančius metų auga 52 metrų aukščio kiparisas, kurio kamienas yra 3,7 metro skersmens. Matyt ir todėl jis laikomas puikiu kapinių palydovu – nes pavėsingą atgaivą gyviesiems ir mirusiesiems teikia labai ilgai.
Tiesa, Lietuvoje, mirusiojo atminimui norint pasodinti daugiau nei metro aukščio medelį ar krūmą nuo 2016 metų reikia gauti specialų leidimą. Argumentas – dideli medžiai meta daug šapų, atliekų, todėl sunkiau palaikyti kapinėse tvarką. Kita vertus, medžiai suteikia kapinėms rimties ir grožio, išreiškia mūsų pagarbą ir rūpestį tiems, kurie išėjo.
